Kai sielos vaikšto
Kol mes miegam, Mūsų sielos bendrauja: Jos vaikšto po debesis Ir skaičiuoja krentančias svajones Arba rymo po kriauše Tylėdamos Apie amžinybę… Nors mes nebesikalbam, Jos susitinka Ir geria arbatą sukritusios į žolę, Arba kur nors Ant mėnulio ragų… Nors mes jau nebetikim, Jos – nežino, kas yra laikas, Todėl tiki viskuo. Ir mumis.(Jelena)